Gyvūnai ir mes (I)

Įsivaizduokime, kad yra toks žmogus vardu Simas, kuris mėgsta deginti šunis. Skausmo sukėlimas kitiems jam yra malonus ir linksmas laiko praleidimo būdas, o gyvūnai tėra patogūs to taikinys. Jeigu Simas kalbėtų nuoširdžiai, jis pripažintų, kad mėgaujasi kiekviena tokio savo elgesio minute. Paprasčiau tariant, šis žmogus yra sadistas.

Sakykime, kad istorija apie Simą susidomi žiniasklaida ir jo elgesys tampa žinomas visos šalies mastu. Tai nesunku įsivaizduoti, nes yra buvę daugybė atvejų, kuomet siaubingai kankinamus gyvūnus sužinojo visa Lietuva. Labai tikėtina, kad Simo atvejis taip pat visiems sukeltų šoką ir jį pasmerktų dauguma žmonių, nepaisant jų gyvenamosios vietos, politinių pažiūrų ar socialinės padėties. Išskyrus tikrus sociopatus, niekas nesakytų, jog Simo elgesys yra pagirtinas.

Didelė dalis žmonių apie Simą tikriausiai išgirstų vakarienės metu žiūrėdami televizijos žinias. Valgydami kepsnį su bulvėmis jie dalintųsi nustebimu, jog vis dar esama tokių nesveikų žmonių. Kitas žiūrovas, kramtydamas vištieną, pasakytų, jog baisu, kad kažkas gali būti toks beširdis. Kažkur kitur, mergina jau ruoštųsi valgyti picą su sūriu, tačiau išgirdusi baisią naujieną nuliūstų ir apkabintų šalia esantį savo šunį. Kaip ir dauguma žmonių, ji nesuvoktų, kad kažkas gali kankinti tokią pačią būtybę, kokią ji tik ką buvo apkabinus.

Aprašyti įvykiai kartojosi tūkstančius kartų, kada žmonės išgirsdavo apie Pipirą, šunis, kuriuos paaugliai kankino pildami jiems į šnerves klijus, ar kitus žiaurumo atvejus. Daugybė žmonių išreiškė savo pasipiktinimą tuo pat metu sėdėdami prie stalo, nukrauto valgiais iš mėsos, kiaušinių ar pieno, net nesusimąstydami, jog šitaip jie ne mažiau prisideda prie žiauraus elgesio su gyvūnais, niekuo iš esmės nesiskiriančiais nuo Simo deginamų šunų. Maža to, šių žmonių pasiteisinimas – kad gyvūninis maistas yra skanus arba tradicinis – nėra kažkuo geresnis už tą, kurį pateikia Simas.

Aprašyta istorija parodo tai, ką profesorius Gary Francione įvardina kaip „moralinę šizofreniją“: nors sutinkame, kad gyvūnams neturėtume sukelti „bereikalingo“ skausmo, mes, kaip visuomenė, pateisiname jų kankinimą dėl priežasčių, kurios toli gražu negali būti pavadintos „reikalingomis“. Simo atveju mes nesunkiai matome, jog šuns deginimas dėl malonumo yra nebūtinas ir žiaurus. Mes esame tikri, jog niekas neturėtų taip elgtis, nes šunys yra jautrios būtybės, prieš kurias mes turime jausti įsipareigojimą jų nekankinti.

Tikriausiai bus nemažai tokių, kurie gyvūninio maisto valgymą ir šuns deginimą laikys nesulyginamais dalykais. Dažniausiai pagrindinis argumentas yra tai, kad gyvūnų žudymas dėl maisto gali būti pateisinamas, nes yra mums būtinas. Daugelis tiki, kad gyvūnai turi dėl mūsų mirti, nes mes kitaip neišgyventume. Prie to būtų pridedama, jog tokia jau gamtos tvarka, kad vienos būtybės turi mirti dėl kitų, o mes, žmonės, būdami mitybos grandinės viršuje, neturime kitos išeities kaip tik su tuo susitaikyti. Tuo tarpu tiems, kuriems „gaila gyvūnų“, siūloma ieškoti mėsos kaime, iš mažų ūkių, kurių savininkai myli savo augintinius ir augina juos „geromis“ sąlygomis. Bet iš esmės buvimas mitybos grandinės viršuje yra kruvinas dalykas ir kitos išeities nėra.

Bet ar tikrai? Ar mes privalome valgyti mėsą, kiaušinius, pieną, kad gerai gyventume ir būtume sveiki? Atsakymas – tikrai ne. Iš tiesų, vis daugiau ilgamečių klinikinių tyrimų rodo, jog gyvūninių produktų atsisakymas gali būti sveikesnis pasirinkimas. Žinant, kad mes galime puikiausiai išsiversti nevalgydami gyvūninio maisto, lieka paklausti, kuo mes tuomet pateisiname milijardų gyvų būtybių išnaudojimą, kankinimą, žudymą? Pasirinkimų lieka nedaug: „taip aš valgau visą gyvenimą“, „tokia mūsų kultūra, tradicijos“, galiausiai – „gyvūniniai produktai yra skanūs“. Bet jeigu mėsa, kiaušiniai, pienas yra nebūtini ir mes galime prasimaitinti nepriversdami kažkieno kentėti ar mirti, kuo tik ką pateikti pasiteisinimai skiriasi nuo tų, kuriuos išsako Simas? Abiem atvejais gyvūnų kankinimas nėra būtinas, tačiau šunų deginimas yra pasmerkiamas, o žiaurumas susijęs su mėsos, pieno, kiaušinių gavimu sulaukia pritarimo.

Suvalgom ar laikom kaip augintinį?

Su požiūriu į gyvūnus susijusi moralinė šizofrenija yra taip giliai įsišaknijus, jog žmonės gali nuoširdžiai smerkti Pipiro numetimą nuo tilto tuo pat metu valgydami sumuštinį su dešra arba būdami apsirengę kailiniais. Mes suvokiame, jog šunys yra jautrūs, t.y. jie sąmoningi, jaučia skausmą, malonumą, siekia likti gyvi. Būtent dėl šių savybių mes jaučiame įsipareigojimą jų nekankinti, nežudyti. Tas pats galioja ir karvėms, kiaulėms, vištoms ir visiems kitiems gyvūnams, kuriuos daugelis vertina visų pirma ne kaip jaučiančias būtybes, o kaip tam tikros naudos nešėjus – „mėsinius“, „pieninius“, „dedančius kiaušinius“ ir pan. Tačiau tiek šunų ar kačių, tiek fermų gyvūnų jautrumas turėtų mus įpareigoti į juos žiūrėti kaip į vienodus. Lygiai kaip nepateisiname šuns deginimo dėl malonumo, taip turime nepateisinti ir karvės ar kiaulės skerdimo dėl malonumo jaučiamo valgant jų mėsą.

Gyvūnai turi iš esmės tokią pačią skausmą ar malonumą gebančią jausti nervinę sistemą kaip ir mes. Tai pripažįsta net ir įstatymai, draudžiantys sukelti „bereikalingą“ kančią ir įpareigojantys rasti pusiausvyrą tarp žmonių bei gyvūnų poreikių. „Humaniško“ elgesio principas reikalauja, kad esant kitokiems būdams patenkinti žmonių poreikius, jie turėtų būti pasirenkami vietoje gyvūnų naudojimo. Nepaisant to daugybė kančios gyvūnams yra sukeliama tik dėl malonumo, pramogų ar patogumo – priežasčių, kurių niekaip negalėtume pavadinti „būtinomis“.

Kokia galėtų būti išeitis iš čia aprašytos moralinės šizofrenijos? Pasirinkimai yra du. Arba mes nekeičiame savo elgesio su gyvūnais ir sutinkame, jog visos pastangos išvengti „bereikalingo“ skausmo sukėlimo yra farsas, arba pripažįstame, kad gyvūnai turi moraliai reikšmingus poreikius, į kuriuos mes turime atsižvelgti ir pakeisti savo elgesį.

Bus daugiau… (-> Antra dalis)

Nuotraukos : miscpix, oskarpall, Deadly Knitshade

Creative Commons License
This work by Linas is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International

One thought on “Gyvūnai ir mes (I)

  1. Pingback: Vegan.LT

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *