Gyvūnai ir mes (II)

… (pirma dalis)

Kokia galėtų būti išeitis iš čia aprašytos moralinės šizofrenijos? Pasirinkimai yra du. Arba mes nekeičiame savo elgesio su gyvūnais ir sutinkame, jog visos pastangos išvengti „bereikalingo“ skausmo sukėlimo yra farsas, arba pripažįstame, kad gyvūnai turi moraliai reikšmingus poreikius, į kuriuos mes turime atsižvelgti ir pakeisti savo elgesį. Pastarasis žingsnis reikalautų, jog mes vienodus gyvūnų ir žmonių interesus vertintume vienodai. Nors akivaizdu, jog šių dviejų grupių atstovai yra skirtingi daugeliu savybių (tarkime, mes turime aukštesnį intelektą nei žuvys, o šios gali plaukioti geriau nei žmonės), tačiau mes visi esame vienodi savo sąmoningumu, gebėjimu jausti skausmą ar malonumą. Šios bendros žmonių ir gyvūnų savybės turėtų būti vertinamos kaip lygiavertės, t.y. mes turime neiškelti savų antraeilių interesų (patirti malonumą, pramogą ir pan.) dėl gyvūnų pirmaeilių (negyventi skausme, likti gyviems ir pan.) ir jų kankinimo nepateisinti lygiai kaip nepateisiname žmonių kankinimo.


Užrašas: Ar tu tuo pasipiktinęs? Ar tu tuo vis dar pasipiktinęs? Vertink vienodai.

Vienodas vertinimas reikštų, jog gyvūnai neturėtų būti naudojami kaip priemonės mūsų tikslams pasiekti, jie taptų nebe daiktais. Šiuo metu taip nėra. Praktiškai kiekvienas gyvūnas yra kažkieno nuosavybė, kiekvienas iš jų turi savininką, kuris gali su jam priklausančiu gyvuoju turtu elgtis kaip tinkamas. Ūkininkas gali pirkti ir parduoti karves; laboratorijos darbuotojas gali užsisakyti pelių, kurios užkrėstos tam tikrom ligom; aš ir tu, jeigu tik panorėtume, galime laisvai įsigyti dėl tam tikrų išskirtinių savybių išvestą šunį ar katę. Gyvūnų buvimas nuosavybe yra toks įprastas dalykas, kad retai susimąstome, kokią įtaką tai turi gyvoms būtybėms. Pavyzdžiui, jeigu kažkam atsibosta jo šuo ar katė, tas žmogus gali augintinį parduoti už bet kokią kainą, kokia tik jam pasirodys tinkama. Jeigu gyvūnas turi nemažą rinkos vertę, jūs galite jį įforminti kaip užstatą bankui prašydami paskolos. Galiausiai, prireikus jūs savo augintinį galite tiesiog nužudyti. Trumpiau tariant, gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo jų šeimininkų malonės.

Tas pats galioja fermų gyvūnams. Pavyzdžiui, vištos dedeklės keliauja į skerdyklą tą pačią dieną, kai nustoja nešusios pelną. Visi šių paukščių gyvenimo aspektai priklauso tik nuo jų savininko sprendimo: kur jos gyvens, kuo ir kada maitinsis, ką gers, kada mirs… Paukštyno savininkas gali nuspręsti vištas laikyti laisvas arba sugrūstas į mažus narvus, nužudyti jas nukirsdamas galvą arba pasirinkdamas modernesnius būdus – uždusindamas dujomis. Visa tai rodo, jog višta yra daiktas, o jos vertė priklauso tik nuo savininko požiūrio. Gyvūnas paverčiamas į priemonę siekti kažkieno kito tikslų, jis tampa preke. Nė vienas nenorėtume, kad tai nutiktų su mumis ar kitais žmonėmis, tačiau palaikome tokį požiūrį į gyvūnus.

Svarbu prisiminti, jog istorijoje egzistavo panaši situacija ir su žmonėmis. Vieni buvo šeimininkai, kiti – nuosavybė, naudojama tik kaip priemonė pirmųjų tikslams pasiekti. Mes tai vadiname vergija ir ji veikė panašiais principais kaip ir dabartinis gyvūnų sudaiktinimas. Laikui bėgant ją pasmerkėme ir pripažinome, jog žmonės turi vidinę vertę, nepriklausomą nuo jų sugebėjimo atnešti naudą kitiems. Mes nepritartume, pavyzdžiui, sunkiomis psichinėmis ligomis sergančių žmonių naudojimui medicinos bandymuose. Ši pamatinė teisė – nebūti vertinamam kaip daiktui, kurį kiti vos užsigeidę gali naudoti savos naudos gavimui – yra mažų mažiausia, ką privalo turėti visi moralinės bendruomenės nariai. Nors ji paprasta, tačiau tuo pat metu yra ir labai svarbi, be jos buvimo neįsivaizduojamas visų kitų teisių egzistavimas. Visi mes norime, kad nebūtume kitų nuosavybe ir tą pačią teisę suteikiame aplinkiniams, nepaisydami jų amžiaus, fizinių sugebėjimų, protinių savybių ar kitų požymių.

Jeigu mes norime pakeisti dabartinę gyvūnų padėtį, turime juos priimti į savo moralinę bendruomenę, kaip kad anksčiau į ją buvo priimti vergiją kentėję žmonės. Gyvūnai neturėtų būti mūsų nuosavybė, kurios vertę nulemia rinkos pokyčiai. Jie neturėtų būti vertinami kaip daiktai, kurių galima atsikratyti vos tik jie nustoja nešę naudą. Galiausiai mes į gyvūnus neturėtume žiūrėti kaip į priemones, kurias galime išnaudoti saviems tikslams. Jų sąmoningumas, gebėjimas jausti skausmą ir malonumą yra pakankama priežastis, kad mes suteiktume jiems pamatines teises ir pripažintume jų vidine vertę. Tai reikštų, kad mes neturėtume gyvūnų išnaudoti, kankinti, žudyti dėl pramogos, malonumo, patogumo, tradicijų ar kitokiais atvejais, kai to galima išvengti.

Šiuo metu žmonija naudojasi savo privilegijomis prieš kitas gyvūnų rūšis. Daug žmonių mėgsta nešioti kailinius ar odinius rūbus, mėgaujasi mėsos skoniu, negali įsivaizduoti gyvenimo be sūrio ar savaitgalio praleidimo gamtoje medžiojant, žvejojant. Visa ši gyvūnus liečianti veikla ar iš jų pagaminti produktai susiję su ilga istorija, kurioje žmonija dominuoja prieš gyvūniją ir naudoja ją savo tikslams pasiekti. Iš gyvūnų gaunama nauda, kuria mes mėgaujamės, lemia, jog dažnai nematome arba nenorime matyti, kaip tai paveikia pačius gyvūnus. Ši sukurta hierarchija, kurios viršuje stovi žmogus, taip giliai įaugus į mūsų mąstymą, jog net save „gyvūnų mylėtojais“ vadinantys žmonės nėra linkę keisti išnaudotojiškos sistemos. Tai paremiama argumentais, kad gyvūnai sukurti dėl mūsų; kad tai pateisina vien mūsų sugebėjimas juos panaudoti saviems tikslams; kad kitoks žmonių ir gyvūnų santykis nėra įmanomas; ir t.t. Toks požiūris tik palaiko esamą situaciją, kada viena stipresnė grupė naudojasi savo padėtimi ir išnaudoja negalinčius pasipriešinti. Tačiau iš istorijos žinome, jog hierarchijos gali griūti ir kad norėdami mes galime apginti silpnesniuosius.

Gyvūnai, savo esme būdami panašūs į mus, nusipelno ir esminių teisių. Jie turi nustoti buvę nuosavybe, daiktais, resursais, prekėmis, kurių vertę nustato pelno siekiantis savininkas. Gyvūnai turi gyventi patys dėl savęs, o ne dėl žmogaus, kuris iš jų tikisi gauti naudą. Kol tai nenutiks, negalime tikėtis jokių didesnių pokyčių. Gyvūnai bus ir toliau išnaudojami milžiniškai mastais dėl „būtinų“ priežasčių – nes taip skaniau, smagiau, patogiau.

Nuo ko gali prasidėti pokyčiai? Atsakymas paprastas – nuo kiekvieno iš mūsų. Visų pirma, mes turime atsisakyti dabar vyraujančio požiūrio į gyvūnus kaip resursus ir pasisakyti už kitokią jų padėtį. Antra, tai privalome įgyvendinti praktikoje: neremti gyvūnų išnaudojimo pirkdami mėsą, kiaušinius, pieno gaminius, kailinius, odinius, vilnonius rūbus, neiti į delfinariumus, gyvūnų pasirodymus naudojančius cirkus, nemedžioti, nežvejoti. Trumpiau tariant, naujai pažvelgti į savo kasdienybę ir pasigilinti, ar kažkokiais veiksmais neprisidedame prie gyvūnų išnaudojimo, sudaiktinimo, jų pavertimo į prekes. Galbūt čia pat yra alternatyvos, kurios patenkins mūsų poreikius ir nereikalaus kankinti ar nužudyti kitų gyvų būtybių.

Pokyčiai bus riboti, jeigu keisimės tik mes patys. Todėl trečias svarbus veiksmas yra dalintis nauju požiūriu į gyvūnus su aplinkiniais. Tam yra daugybė būdų, kurie priklauso nuo kiekvieno asmeninių sugebėjimų. Pavyzdžiui, galima draugams parodyti apie gyvūnų padėtį pasakojantį filmą; surengti savo mokykloje ar universitete diskusiją; pakviesti pažįstamus į veganišką vakarėlį; dalinti lankstinukus; kurti meno kūrinius, kurie skatintų žmones susimąstyti apie gyvūnus; sukurti gyvūnų teisėms arba veganiškiems receptams skirtą blogą… Galimybių yra daug ir jas riboja tik mūsų fantazija. Vieni ar su draugais galime platinti kitokį požiūrį į gyvūnus ir prisidėti prie pokyčių.

Visuomenė nesikeičia greitai ir giliai įsišaknijęs požiūris į gyvūnus kaip daiktus neišnyks per mėnesį ar metus. Tačiau tai neturėtų būti priežastis apskritai palikti viską kaip yra. Net ir maži pokyčiai yra žingsnis į priekį ir kiekvienas iš mūsų galime prie to prisidėti. Pasaulis gali būti be gyvūnų išnaudojimo, jeigu mes to norėsime.

* * * * *

Paruošta naudojantis:

Gary Lawrence Francione. Introduction to animal rights: your child or the dog? Temple University Press, 2000
Bob Torres. Making a killing: the political economy of animal rights. AK Press, 2007
Bob Torres, Jenna Torres. Vegan Freak: Being Vegan in a Non-Vegan World. PM Press, 2009
abolitionistapproach.com

Nuotraukos : ecomamanl, oksana/rich’s

Creative Commons License
This work by Linas is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International

One thought on “Gyvūnai ir mes (II)

  1. Pingback: VEGAN.LT

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *