Vegetarizmas ir veganizmas Lietuvoje: XX a. pirmoji pusė

Kazimieras Ralys (1885-1958)

Kazimieras Ralys (1885-1958)

Įvairiuose interneto portaluose vis dažniau pasirodo straipsnių, kuriuose diskutuojama apie vegetarizmą Lietuvoje: filosofiją, gyvenimo būdą ir vegetarizmo praktiką. Tuose pačiuose straipsniuose ir pokalbiuose su pačiais vegetarais ir veganais neretai iškeliama mintis, kad „visuomenė Lietuvoje dar nėra subrendusi nei veganiškam, nei vegetariškam judėjimui.“[1] Norėčiau kiek užginčyti šį teiginį ir pamėginti papasakoti apie vegetarizmo istoriją mūsų krašte.

Turbūt visi yra girdėję apie Vydūną (tikr. Vilius Storostas) ir jo vegetarišką mitybą, išgydžiusią džiovą?.. Vydūnas veikiausiai kurį laiką vis dar išliks žymiausiu Lietuvos vegetaru, tačiau XX a. pradžioje jis su savo mitybiniais ir gyvenimo būdo įpročiais toks buvo toli gražu ne vienintelis. Štai, pavyzdžiui, vienas vegetaras – Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos atstovas Kazimieras Ralys – buvo išrinktas Steigiamojo, I, II ir III-ojo Seimo nariu.[2]

Jau nuo XX a. trečio dešimtmečio Lietuvos vegetarai ėmė organizuotis. 1924 m. sausio 13 d. Kaune įsikūrė Vegetarų draugija, „kurios tikslas yra plėsti vegetarizmo idėją visoj Lietuvoj.“ Į draugijos valdybą buvo išrinkti gydytojas V. Ingelevičius, J. Vanagas, S. Matuzevičius, N. Lukavičius ir P. Skardžius. Draugija planavo išleisti savo almanachą, įkurti vegetarišką valgyklą ir knygynėlį.[3] Vegetarų draugija savo patalpų neturėjo, todėl susirinkimus Kaune rengdavo Blaivybės draugijos patalpose,[4] Liaudies namuose ir kitur.[5] 1926 m. Lietuvos vegetarų draugija buvo pakviesta į Londone vykusį Tarptautinės vegetarų sąjungos kongresą, tačiau ten nuvykti negalėjo, todėl nusiuntė „pasveikinimą ir linkėjimus sėkmingai platinti humanią vegetarizmo idėją viso pasaulio tautų tarpe.“[6] 1924 m. kovo 9 d. susibūrė 8 Telšių vegetarai. Telšiškiai savo susirinkimuose skaitė pranešimus apie vegetarizmą, išleido kelis rankraštinio žurnalo „Širdies liepsna“ numerius.[7] Į vegetarų būrelį susispietė ir Lietuvos Universiteto (dab. Vytauto Didžiojo universiteto) studentai,[8] o 1931 m. vegetarų draugiją įregistravo ir šiauliečiai.[9] Aktyviai visose vegetarų draugijose dalyvavo iš Sedos kilęs A. Krausas; studijuodamas universitete jis laikė bibliotekėlę, iš kurios buvo galima pasiskolinti įvairių knygų ir laikraščių (užsienio kalbomis) apie vegetarizmą.[10] Lietuvių kalba pasirodė dvi vegetariškų receptų knygos.[11]

sirdiesliepsna

Lietuvoje tikrai veikė bent kelios vegetariškos maitinimo įstaigos, vegetarišką maistą siūlė ir nakvynės paslaugas kurortuose teikiantys verslininkai. Tikslų jų skaičių ir lokacijas nustatyti prireiktų daugiau laiko. Tačiau žinoma apie kelias Kaune, Laisvės alėjoje veikusias vegetariškas valgyklas, Šiauliuose vegetarai galėjo papietauti apsilankę pas Alseikų šeimą.[12]

lobynas

vegetarai_siauliu naujienos 1924-11-07-cr

birstonas 1934-06-17 p6-cr

Lietuvos zinios. 1935-01-10-cr

Diena 1935-03-24-cr

Nors atsiliepimų apie vegetariško maisto kokybę tarpukario Lietuvoje neteko matyti, tačiau motociklu po Bulgariją 1930-aisiais keliavęs A. Paškevičius gyrė vegetarišką Bulgarijos virtuvę ir rašė:

Bulgarai turi savo vynuogių, figų, valakiškų ir minkštų riešutų, alyvų, visokių daržovių; dėl to nestebėtina, kad dauguma bulgarų yra vegetarai. Sofijoj iš 18 didesnių valgyklų 12 yra vegetariškų. Vegetariškas valgis yra daug skanesnis, sveikesnis, ir kas svarbiausia, pigesnis.[13]

Tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodydavo ir diskusinių straipsnių apie vegetarizmą. 1934-aisiais bulvarinio laikraščio „Diena“ skaitytojai klausti – „Ar sveika būti vegetaru?“ Aptarus įvairius mitybos aspektus, straipsnyje padaryta išvada, jog „Svarbiausia – reguliarus maitinimasis, švieži, sveiki produktai – yra pirmoji sveikatos garantija“, tačiau itin daug pagyrų skirta vegetariškai mitybai:

Griežtas, tikslus vegetariškas režimas turi nuostabias pasekmes: jis favorizuoja protinį darbą, padaro žmogų švelnų, ramų, pamažu išnyksta žiaurūs veido bruožai. Kas svarbiausia, kad vegetarizmas ilgai išsaugo žmogaus jaunystę ir odos šviežumą. Daugelis žymių žmonių savo amžiuje buvo vegetarai. Žinoma, vegetariško gyvenimo tvarka daugelio temperamentų žmonėms yra nepakeliama našta. Bet kiekviena moteris, jeigu ji nori būti graži – turi pasistengti būti jeigu jau ne visiškai, tai bent pusvegetare.[14]

Periodinėje spaudoje taip pat buvo aptariami su vegetariška mityba susiję mitai, žmonės skatinti rinktis vegetarizmą:

Suaugusieji žmonės gali visai apsieiti be mėsos arba vartoti ją tik retkarčiais. <…> Pavyzdžiais jau įrodyta, kad vegetarai atletai yra atsparesni nuovargiui ir patvaresni. Nuovargį stipriau ir greičiau pajunta tie, kas valgo mėsišką. <…> Pagyvenę žmonės, net tuo atveju, jei jie visada pasižymėjo puikia sveikata ir tobulu skilviu, vis dėlto gerai padarytų, pradėję kaip galima mažiau vartoti mėsos. <…> Mažindami mėsos vartojimą, pagyvenę žmonės pataisytų savijautą, miegą ir laimėtų dar keletą metų gyvenimo.[15]

Vegetarų draugijos narys gydytojas Vladas Ingelevičius „Lietuvos aide“ išspausdino atsaką į rašinį, kuriame teigta, jog lietuviai privalo valgyti mėsą. V. Ingelevičiaus rašinyje natūraliu žmogui maistu įvardintas augalinis, nevirtas maistas, daugiausiai vaisiai; tuo tarpu mėsa (įskaitant žuvį) įvardinta kaip kenksmingas valgis, kurį žmonės ėmė vartoti verčiami nepalankių sąlygų. „Lietuvos Aido“ skaitytojams buvo pristatyta rekomenduota užsienio mokslininkų mityba, kurios „pagrindinis reikalavimas yra tas, kad maiste būtų daugiau žalių nevirtų valgių ir mažiau virto ir gyvuliško valgio, mėsos, žuvies.“[16]

Taigi, Lietuvoje taip pat buvo žinomas veganizmas, kai žmonės „vengia ne tik mėsos, bet ir visko, kas gaunama iš gyvulių“[17] ir žaliavalgystė – „idėja maitintis tik vienu žaliu maistu, tapti visiškais vegetarais“.[18] Tačiau šis mitybos būdas tiek pritarimo nesulaukė: „dabar kai kieno propaguojamas žalias maistas – daržovės, vaisiai, yra tolimas nuo natūralaus žmogaus idealo. Na, o maitintis žalia mėsa, jau nekalbant apie vikšrus, vabzdžius, vargu kas panorės, nors ir būtų didžiausias natūralaus maisto šalininkas.“[19] Kita vertus, teigta, jog „negalima visai atmesti žalio vegetariško maisto. Jis turi didžiausios reikšmės ir sveikam ir net ligotam žmogui, <…> taip pat vegetariškas režimas naudingas, kai žmogus per daug nutunka ir pasunkėja.“[20]

Prieš 80-90 metų augalinė mityba Lietuvoje nebuvo visiška naujovė, ir nors iš vegetarų kartais buvo pasijuokiama dėl jų įsitikinimų panašumo į religiją,[21] tačiau į vegetarišką mitybą dažniausiai žiūrėta palankiai. Vegetarai būrėsi į draugijas, leido savo leidinius, organizavo viešas paskaitas. Vegetariško maisto nesunkiai buvo galima rasti Kaune ir kurortinuose miestuose. Taigi, galime drąsiai teigti, kad Lietuvos visuomenė vegetariškai ir veganiškai mitybai yra subrendusi, o ir tam subrendo jau gana seniai.

Parengė:
Ugnė Marija Andrijauskaitė
Kaunas, 2013

Naudojant šio straipsnio informaciją ar jį perpublikuojant, labai prašome nurodyti autorystę ir nuorodą į originalą www.kavalgoveganai.lt

Šaltiniai:
1 Garsūs vegetarai: Lietuvos kavinėse beveik nėra ką valgyti. 15min. 2010-10-01.
2 Kur jie dabar? Diena,1933-12-24.
3 Lietuvos žinios, 1924-01-26.
4 Lietuvos žinios, 1924-11-12.
5 Lietuvos žinios, 1925-03-10.
6 Lietuvos žinios, 1926-06-09.
7 Širdies liepsna, 1924 m., Nr. 1, p. 98-99.
8 Lietuvos žinios, 1929-03-02.
9 Organizuojasi vegetarai. Dienos naujienos, 1931-04-30.
10 Širdies liepsna, 1924 m., Nr. 1, p. 101-102.
11 Vegetariški ir pasnikiški valgiai, 1934; Vegetariškoji virtuvė: pamokymai, kaip gaminami įvairūs augaliniai, pieniški ir kiti nemėsiški valgiai, 1936.
12 Šiaulių naujienos, 1924-11-07
13 Motociklu po Bulgariją. Diena, 1930-05-11.
14 Diena, 1934-10-21.
15 Ar reikia būti vegetaru žiemą? Diena, 1939-01-01.
16 Gyd. V. Ingelevičius. Dėl žmonių maisto reformos. Lietuvos aidas, 1932-01-27.
17 Ar reikia būti vegetaru žiemą? Diena, 1939-01-01.
18 Koks gi pagaliau sveikas valgis. Diena, 1936-01-05.
19 Ten pat.
20 Ten pat.
21 XX amžius, 1937-06-26.