Vegetarizmas ir veganizmas Lietuvoje: modernūs laikai

Neformalios grupės „Gerbk gyvūnų teises“ aktyvistai (2007 m.)

Neformalios grupės „Gerbk gyvūnų teises“ aktyvistai (2007 m.)

Po Sovietų Sąjungos žlugimo aktyviausias vegetarizmo propaguotojo paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje vaidmuo atiteko Lietuvos vegetarų draugijai bei jos ilgalaikei prezidentei Ksaverai Vaištarienei. Nors ši draugija egzistavo dar iki antrojo pasaulinio karo (ji buvo įkurta Vydūno iniciatyva 1924 metais Telšiuose), sovietmečiu ji tapo nebeveiksni. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, draugija buvo atkurta 1991 metais. Šios organizacijos susitikimuose dalyvauja daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, turintys arba turėję sveikatos problemų: jie dalinasi savo patirtimi apie tai, kaip išsigydyti įvairias ligas per sveiką ir vegetarišką maistą, o taip pat dalinasi receptais (daugiausia vegetariškais, bet tai nėra taisyklė). Nors tokia veikla yra teigiama bei skatina sąmoningą požiūrį į maistą, ji tik paviršutiniškai liečia tiesioginį nuoseklų vegetarizmo propagavimą, bei kalba apie vegetarizmą tik iš sveikatos pusės. Yra žinoma, kad draugijos nariai, tame tarpe ir draugijos prezidentė Ksavera Vaištarienė, patys dažnai nėra nuoseklūs vegetarai, nes pateisina mėsos ir ypač žuvies vartojimą įvairiais atvejais „sveikatos sumetimais“, todėl ši draugija neturi daug panašumų su kitomis panašiomis pasaulio organizacijomis, propaguojančiomis nuoseklų vegetarizmą. Vietoje to, draugija akcentuoja natūropatiją (Polis Bregas, kt.), antroposofiją (Rudolfas Šteineris), badavimus, ir pan. Ksavera Vaištarienė yra ypač aktyvi šioje veikloje, yra perskaičiusi apie pusantro tūkstančio paskaitų šiomis temomis, bei parašiusi keletą knygučių.

Vienas iš hardcore punk judėjimo protestų, nukreiptų prieš kailinių madą (Vilnius, 2000 m.)

Vienas iš hardcore punk judėjimo protestų, nukreiptų prieš kailinių madą (Vilnius, 2000 m.)

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą taip pat pradėjo plaukti gyvūnų teisių ir veganizmo idėjos iš Vakarų. Vienas aktyviausių šių idėjų propagavimo judėjimų buvo ir iki šiol yra taip vadinamas hardcore punk muzikos judėjimas – tai iš esmės atspindėjo analogišką viso Vakarų pasaulio tendenciją, kur hardcore punk grupės per dainų tekstus dažnai kalbėjo apie gyvūnų teisių problematiką, bei ragino pereikti prie etinio vegetarizmo ir veganizmo – šios idėjos tapo ne tik „naujaja mada“ bei jaunimo maištu prieš nusistovėjusias moralės vertybes, bet ir sukūrė pagrindą platesniam socialiniam judėjimui, reikalaujančiam visiškai naujos vertybių sistemos, kur humanistinė pasaulėžūra bei moralinė atsakomybė turėjo būti praplėsta, įtraukiant ne tik Homo sapiens, bet ir kitas gyvūnų rūšis. Toks biocentristinis požiūris iš esmės atmeta antropocentrizmo siūlomą hierarchiją, kur svarbiausia rolę atlieka egocentrizmas su gamtos ir gyvūnų išnaudojimu savo labui. Apie 1999-2001 mm. kartu su interneto sklaida pagaliau atsirado labiau susistemintos informacijos apie gyvūnų teises bei etinį vegetarizmą ir veganizmą: hardcore punk muzikos scenos aktyvistų iniciatyva buvo įkurti pirmieji tinklapiai, paaiškinantys gyvūnų teisių ir veganizmo sąvokas, raginantys atsisakyti kailinių, ir pan. –  tiesa, tuo metu dominavo anglų kalbos apibrėžimai:„animal rights“ (gyvūnų teisės), „vegan“ gyvenimo būdas (veganizmas).  Tais laikais tokios informacijos internete lietuvių kalba dar buvo mažai (knyguose – neegzistuojanti), „gyvūnų teisių“ ir „veganizmo“ sąvokos kaip tokios apskritai vargu ar buvo kur nors minimos. Vis tik interneto keliais naujos idėjos pradėjo okupuoti Lietuvą, ir tie pirmieji vertimai į lietuvių kalbą padėjo pagrindą naujam, etinio vegetarizmo ir veganizmo judėjimui. Tačiau vien interneto svetainių neužteko: labai greitai atsirado viešo dialogo apie gyvūnų teises bei konstruktyvaus aktyvizmo poreikis. 2001 metais neriklausomų aktyvistų buvo įkurta dabar jau neegzistuojanti e-pašto konferencija, kurios siekis buvo apjungti gyvūnų teisių šalininkus bei organizuoti juos konkrečiai veiklai. Veikla prasidėjo diskusijomis apie šios veiklos kryptis, o vėliau išaugo iki gyvų susitikimų aptariant ir planuojant įvairius aktyvizmus. Pats aktyvizmas buvo dar labai ribotas ir nedrąsus: buvo paruošti pirmieji lankstinukai bei lipdukai, kai kurie aktyvistai klijavo anti-kailininius plakatus miestuose, ir pan. 2002 metais šis aktyvistų būrelis galiausiai pasivadino neformalia jaunimo iniciatyvine grupe „Gerbk gyvūnų teises“ (GGT). Laikui bėgant, į grupelę įsilėjo daugiau žmonių, ir 2005 metais buvo sukurta svetainė (www.gyvunuteises.lt), bei forumas, kuris tapo naujaja aktyvizmo veiklos planavimo ir žinių dalinimasi platforma. Nuo to laiko veikla tapo labiau kryptinga ir diversiška: GGT organizuoja info-staliuko akcijas Vilniuje, Kaune ir įvairiuose festivaliuose, verčia naujus tekstus straipsniams, leidžia savo lankstinukus, lipdukus, atvirukus ir ženkliukus, organizuoja renginius, protestus (prieš kailinių madą, už cirkus be gyvūnų, kt.), skaito paskaitas, publikuoja veganiškus receptus, bendradarbiauja su analogiškomis užsienio organizacijomis, ir kt.  Galiausiai, 2013 metais buvo nuspręsta įkurti atskirą projektą bei svetainę, skirtą vegan gyvenimo būdui – vegan.lt… Galbūt aktyvios grupės veiklos dėka sąvokos „gyvūnų teisės“ ir „veganizmas“ tapo lietuvių kalbos dalimi – nors dar visai neseniai šie žodžiai buvo svetimi absoliūčiai daugumai lietuvių. Tačiau, nors etinis veganizmas ir gyvūnų teisės visada buvo pagrindiniai GGT veiklos akcentai, grupė taip pat paliečia ir kitus veganizmo aspektus: sveikatą ir aplinkosaugą. Belieka tik pridurti, kad dauguma GGT narių yra etiniai veganai.

Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos nariai Lietuvoje (www.krishna.lt) dvasinio tobulėjimo vedami taip pat praktikuoja vegetarizmą pagal Vedų tradicijas. Lietuvoje ši religinė bendruomenė veikė dar Sovietų laikais, tačiau buvo išbarstyta represijų ir persekiojimo. Krišnos judėjimas sustiprėjo Sąjūdžio laikais, bei oficialiai atsikūrė Lietuvai tapus nepriklausoma. Bendruomenės vegetarizmo propagavimas pasireiškia daugiausia per maisto ruošą, kuris būna bė mėsos, žuvies ir kiaušinių. Pvz., sekmadieniais organizacijos šventyklų lankytojai vaišinami vegetarišku maistu. Lietuvoje taip pat veikia maisto fondas „Harė Krišna Maistas Kūnui ir Sielai“, kur užsiimama vegetariško maisto išdalinimu vargstantiems. Šventyklos taip pat organizuoja vegetariško maisto gaminimo kursus, o 1994 metais organizacija išleido vegetariškų receptų knygą „Hare Krišna Vegetariniai Valgiai“, kuri iki šiol yra vienas pagrindinių maisto ruošos vadovų daugeliui Lietuvos vegetarų. Nors šios religijos bendruomenės nariai dažniausiai arba visada yra lojalūs lakto-vegetarai, veganizmo jie nepropaguoja, nors yra teigiama, kad tarp judėjimo narių yra ir veganų.

Vieną svarbiausių vaidmenių vegetarizmo ir dalinai veganizmo propagavime Lietuvoje atlieka ir kol kas nedidelis verslininkų būrys. Nors iki 2000 metų Lietuvoje buvo tik viena-kita vegetarinio maisto kavinė, 2000-2013 metų laikotarpiu visoje Lietuvoje atsidarė daugiau vegetariškų ir žalio maisto kavinių nei per visą iki tol Lietuvos istoriją. Visą kavinių ir restoranų sąrašą galima peržiūrėti čia.

Vegetarizmą tiesiogiai propaguoja ir Lietuvos vegetarų asociacija, įsteigta Gintarės Gurevičiūtės 2010 metais. Ši asociacija labiausiai pasižymėjo tuo, kad porą kartų organizavo renginius Pasaulinės vegetarų dienos (spalio 1 d.) proga Vilniuje. Yra teigiama, kad asociacijoje yra ne mažiau kaip dvidešimt organizacijų, vienaip ar kitaip susijusių su vegetariška mityba. G. Gurevičiūtė taip pat konsultuoja restoranų virėjus, norinčius papildyti savo valgiaraščius naujais vegetariškais patiekalais. Kokios pozicijos veganizmo atžvilgiu laikosi ši asociacija, nėra žinoma.

Lietuvos sveikuolių sąjunga (www.sveikuoliai.lt) dažnai pasisako už vegetarišką maistą (paskaitos, straipsniai…), tačiau aiškios, kryptingos ir nuoseklios vegetarizmo propagavimo veiklos ji neturi.