Žiaurus elgesys su gyvūnais

Nuo tilto numestas šunelis Lietuvoje sukėlė netikėtą reakciją (plačiau apie įvykį). Daugybė žmonių pasipiktinę tokiu siaubingu elgesiu su gyvūnu. Gyvūnais besirūpinančios organizacijos (1, 2, 3 ir kitos) sulaukė daugybės laiškų tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos, kuriuose reikalaujama „nedelsiant imtis veiksmų“. Veiksmų ėmėsi atitinkamos institucijos ir šią bylą lyg ir būtų galima užmiršti. Žiaurių, psichiškai nestabilių žmonių buvo ir bus. Antra vertus, vienoks ar kitoks susidorojimas su gyvūnu mūsų kraštuose nėra jokia naujiena. Nušaunant, nuskandinant, užmigdant… Ir nieko, gal tik koks vaikas ašarą nubraukia, kad „katukų gaila“, bet tik tiek. Ir nemojuoja vėliavomis žurnalistai, nesispjaudo tūkstančiai interneto komentatorių. Šįkart viskas susiklostė kiek kitaip, mat egzekutoriai patalpino filmuotą medžiagą internete ir sužeisto gyvūno kauksmas pasiekė kiekvieną. Nebeliko kur pasislėpti. Jeigu šis įvykis būtų tik aprašytas – tokio triukšmo niekada nesulauktume, juk „kai nematai, tai ir širdies neskauda“. Atrodo, kad visuomenė yra linkusi užsimerkti prieš daugybės gyvūnų patiriamas kančias kasdien, jeigu tik tie gyvūnai nėra mieli augintiniai. Mūsų kultūroje nelinkstama gailėtis paršiuko, veršiuko skerdykloje ar ankštame aptvare, nors jie jaučia skausmą ir baimę lygiai taip pat kaip šunelis. Norėtųsi, kad šis didžiulio dėmesio sulaukęs įvykis paskatintų susimąstyti, jog gyvūnai kenčia ir miršta mėsos, pieno, kiaušinių pramonėje, kailininkystėje, medžioklėje, žvejyboje ar bet kur kitur, kur žmonės juos naudoja savo reikmėms. Jie taip pat nusipelno mūsų dėmesio ir rūpesčio.

Kol dar neužmigo netikėtai pabudęs žmonių empatijos jausmas, norime pamąstymams pateikti šį tekstą:

Įsivaizduokime, kad egzistuoja toks bjaurus žmogus, pavadinkime jį Simu Sadistu, kuris savo laisvalaikį leidžia kankindamas šunis – jis mėgsta tai daryti degindamas juos litavimo lempa (arba mėtydamas juos nuo tilto). Akivaizdu, kad šuniui sukeliamos siaubingos kančios – jis kaukia iš skausmo, bando ištrūkti ir pabėgti. Jeigu mes paklaustume, kodėl jis taip elgiasi, sulauktume vienintelio atsakymo – kad tai jam suteikia malonumą. Dabar savęs paklauskime: kaip mes tai vertiname? Sąmoningai mąstantys žmonės atsakytų, kad toks Simo elgesys yra labai blogas ir neleistinas. Bet kodėl jis blogas? Dauguma pasakytų, kad dėl to, jog šuo jaučia skausmą, supranta, kad jį kankina ir siekia to išvengti. Be to, taip kankinti nėra jokios būtinybės, Simui tai nėra gyvybiškai svarbu ir jis gali linksmintis kitokiais, kančių kitiems nesukeliančiais būdais. Tikriausiai niekas nesiginčys, jog neturėtų būti kankinami ne tik šunys, bet ir katės, kiaulės, karvės, vištos ar bet kurie kiti gyvūnai. Kad ir kuriam iš jų būtų sukeliamas skausmas, mes būtume tiek pat sukrėsti ir to nepateisintume. Tad galiausiai galima sakyti, kad toks kankinimas, kurį gyvūnui sukelia Simas Sadistas, mums atrodo visiškai nebūtinas ir niekas neturėtų taip elgtis.

Jeigu dauguma žmonių sutinka su aprašyta situacija (spaudoje galime perskaityti straipsnius, smerkiančius gyvūnų kankintojus; yra išleisti įstatymai, pagal kuriuos tokie žmonės baudžiami, ir pan.), kodėl pradėjus kalbėti apie mėsos, pieno ir kiaušinių valgymą viskas staiga pasikeičia? Kodėl sutinkama su tuo, kad negalima gyvūnų kankinti dėl savo malonumo, bet tuo pačiu metu pateisinamas gyvūnų kankinimas ir žudymas dėl maisto, kuris visiškai nebūtinas? Kaip yra įrodę milijonai viso pasaulio veganų, įmanoma gyventi sveiką, aktyvų ir kūrybos kupiną gyvenimą nenaudojant jokių gyvūninių produktų. Turint galvoje, kad mėsa, pienas ir kiaušiniai nėra žmogui gyvybiškai būtini, jų naudojimui pateisinti sugalvojama įvairių priežasčių: kad tai tradicija, įprotis arba, kad tai skanu ir valgant jaučiamas malonumas. Kaip bebūtų, nė viena iš šių priežasčių nėra pakankama pateisinti žudymą. Jeigu gyvūnų valgymą ir galima kartais pavadinti tradicija, tai dar nieko nepasako apie tokio elgesio moralumą. Iš istorijos žinome, kad vergovė ar moterų teisių nebuvimas taip pat buvo laikomi „tradiciniais“ ar „natūraliais“ dalykais, tačiau dėl to šitoks elgesys netampa priimtinesnis. Įpročio tokiam maistui buvimas arba malonumas, kurį kai kurie žmonės jaučia valgydami gyvūnus ar jų produktus, yra ne ką geresni pasiteisinimai, nei pateikti Simo Sadisto, kuris gyvūnus kankina būtent dėl malonumo. Nepaisant visų šių argumentų alogiškumo, gyvūnų laisvės suvaržymas, jų nužudymas ir suvalgymas vertinamas kaip visiškai normalus veiksmas, nors tuo pačiu metu bjaurimasi žmogumi, kuris nori deginti ir kankinti gyvūną.

Šioje vietoje kai kurie paprieštaraus, kad Simas tikslingai kankina gyvūnus, kai tuo tarpu dėl maisto auginamiems gyvūnams skausmas nėra sukeliamas tam, kad jų kančiomis būtų mėgaujamąsi. Tiesa, jie nėra kasdien deginami litavimo lempomis, tačiau patiria įvairų kitokį išnaudojimą: nereta praktika yra gyvūnus kastruoti, nuraginti, atskirti jauniklius nuo motinų, laikyti dideliais kiekiais mažose patalpose ar garduose, kur jie negali net pamatyti saulės šviesos. Visa tai tik dalis to, ką vykdoma gyvulininkystės pramonės srityje. Be to, kad ir kaip besistengtume gerai elgtis su gyvūnais juos augindami, negalime gauti humaniškos ir „laimingos“ mėsos, nes kiekvienas gyvūnas, kad ir kaip norėtų gyventi, galiausiai vis tiek nužudomas. Taigi nors galima sakyti, kad dėl maisto auginami gyvūnai nėra kankinami tik tam, kad juos kankinti, to vistiek negalima pateisinti, nes žmonėms gyvūninių produktų valgymas tiesiog nebūtinas. Mes galime visai nesunkiai nustoti valgyti mėsą, kiaušinius ar pieno produktus, tapti veganais ir neprisidėti prie gyvūnų kankinimo bei žudymo. Kaip kad galime gyventi nekankindami gyvūnų juos degindami, lygiai taip pat galime gyventi ir nežudydami jų maistui ar kitokiems tikslams. Abiem atvejais tereikia noro ir supratimo, kad joks malonumas ar tradicija nepateisina skausmo sukėlimo ir gyvybės atėmimo.

Įdomi detalė: tikrame pasaulyje Simas būtų nubaustas už gyvūnų kankinimą, nebent įsidarbintų skerdykloje, kurioje darydamas panašius dalykus tiesiog dirbtų savo darbą ir net gautų atlyginimą.

Parengta pagal Gary Francione bei Bob ir Jenna Torres medžiagą.

Ieva Vaivaraitė

* * * * *

Foto: animal.lt, Bill Adams

Creative Commons License
This work by Linas is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *